Sveikatos patarimai

Ėmėte kosėti ir čiaudėti, skauda galvą, pakilo temperatūra…Kas tai – peršalimas ar gripas? Ar žinote pagrindinius šių ligų skirtumus?  Peršalimas – švelnesnė liga, o tinkamai gydantis sveikata pagerėja jau po kelių dienų. Gripo negalavimai stipresni ir daug ilgiau tęsiasi. Labai svarbu atskirti, ar vaikassusirgo gripu ar peršalo, nes šios ligos gydomos skirtingai. Gripas daug sunkesnė liga ir gali sukelti tokias pavojingas komplikacijas kaip plaučių uždegimas.

 Jeigu vaikas peršalo

Peršalus pradeda perštėti gerklę, apninka kosulys, pakyla temperatūra. Pirmosiomis dienomis iš nosies teka vandeningas sekretas, pamažu išskyros tirštėja. Liga trunka maždaug savaitę, o sergantis žmogus gali perduoti virusą aplinkiniams. Todėl bet kuriuo atveju geriausia gydytis namuose. Jeigu peršalimo negalavimai tęsiasi ilgiau negu savaitę, gali būti, kad prisijungė dar ir bakterinė infekcija, kuriai gydyti gali prireikti ir antibiotikų, o juos, žinoma, paskirs gydytojas.Kartais peršalimą galima supainioti su alergine sloga (rinitu) arba sinusitu. Taigi, jeigu visi negalavimai greitai praeina ir jau po savaitės jums ar vaikui žymiai pagerėja, vadinasi, tai įprastinis peršalimas.

Gripas

Gripo negalavimai daug sunkesni ir stiprėja greičiau. Susirgusį vaiką ar suaugusįjį krečia šaltis, skauda gerklę ir galvą, maudžia sąnarius, užgula nosį ir atsiranda kosulys. Dauguma negalavimų susilpnėja per 3-5 dienas. Pagrindinės gripo komplikacijos: plaučių uždegimas, kuriam labai imlūs vaikai, taip pat – sinusitas, vidurinės ausies uždegimas. Ypatingai sunerimti derėtų, jeigu vaiką ėmė kamuoti dusulys arba, nukritus temperatūrai, kitą dieną vėl prasideda stiprus karščiavimas.Gripo virusai, kaip ir sukeliantys peršalimo ligas, į organizmą patenka per nosies, burnos ir akių gleivines. Kaskart prieš liesdami šias vietas, būtinai nusiplaukite rankas, antraip jose pasėsite infekciją.

Pagrindiniai gripo ir peršalimo požymių skirtumai

Kaip atpažinti, kuria liga susirgote? Išgirsite patarimą pasimatuoti temperatūrą. Gripo ir peršalimo požymiai panašūs, bet peršalus temperatūra retai kada pakyla daugiau kaip iki 38,5 laipsnių. Gripui būdinga daug aukštesnė temperatūra, kuri labai silpnina ligonį. Be to, susirgus gripu, laužo kaulus ir maudžia raumenis. Lentelė padės atpažinti šių ligų požymius.

Kada būtina kreiptis į gydytoją?

Jeigu Jūs ar vaikas susirgote gripu ar peršalimo liga, dėl tikslios diagnozės visada geriausia kreiptis į gydytoją. Būtinai kvieskite gydytoją dar sykį, jeigu sustiprėjo šie negalavimai arba atsirado naujų.

Nuolatinis karščiavimas, nes gali būti prisidėjusi bakterinė infekcija, kurią būtina gydyti.

Skausmas ryjant. Tai gali būti dar ir angina, nes ja sergant ryklės skausmas labai sustiprėja.

Užsitęsęs kosulys. Jeigu kosulys nesiliauja per 2-3 savaites, verta pasitikrinti, ar neprikibo dar ir bronchitas, kurį vargu ar išsigydysite be specialisto pagalbos. Taip pat tai gali būti ir sinusito arba astmos požymis, o šioms ligoms irgi reikia specifinio gydymo.

Ilgai užgulta nosis ir nuolatinis galvos skausmas. Mažo vaiko sinuso angos, atsiveriančios į nosies ertmę, siauros, todėl greitai užanka ir gleivės nebegali nutekėti iš sinusų. Tada atsiranda skausmas veido srityje, aplink akis, prasideda stiprūs galvos skausmai. Tai yra prienosinių ančių – sinusų – uždegimas.

Kada vaikui reikia skubios pagalbos?

Nuo sunkios formos gripo vaikai, sergantys lėtinėmis ligomis, gali net mirti. Kritinės būklės, kai delsti nevalia.

• Vaikas sunkiai arba labai dažnai kvėpuoja, jam sunku įkvėpti arba iškvėpti.
• Prasideda traukuliai.
• Trečią ligos dieną nekrenta labai aukšta temperatūra.
• Pamėlo veidas.
• Karščiuojantis vaikas išbertas.
• Vaikas neįprastai mieguistas ir visiškai neaktyvus arba dirglus.
• Sergantis vaikas gausiai vemia arba viduriuoja, nieko negeria.
• Negalavimai susilpnėjo, o po to staiga vėl sustiprėjo.

Gripo profilaktika

Svarbiausia profilaktikos priemonė paprasta – dažnai plauti rankas, nes gripo virusas plinta ne tik per orą, jį galite pasiimti nuo durų rankenos ar paspaudę sergančiam žmogui ranką. Per gripoepidemiją nevedžiokite vaikų į prekybos centrus ir kitas vietas, kuriose lankosi daug žmonių.

Veiksmingiausia gripo profilaktikos priemonė – skiepai. Nuo sezoninio gripo gydytojai pataria skiepyti vaikus nuo 6 mėnesių, ypač – sergančius lėtinėmis ligomis arba tuos, kurių imunitetas nusilpęs.

Parengė Dalia Petrutytė

———————————————————————————————————————————————–

Vaikų vasaros atostogos – galvosūkis tėvams

Atostogos – tai laikas, kuomet vaikams labai svarbu atgauti jėgas, stiprinti sveikatą, pažinti aplinkinį pasaulį ir, žinoma, kaip reikiant pailsėti. Nuo to, kaip gerai vaikas pailsės atostogų metu, priklausys jo darbingumas ir sėkmingumas ateinančiais mokslo metais.

Tėvai turėtų organizuoti atostogas taip, kad vaikai jas praleistų naudingai. Iš anksto planuojant vasaros atostogų programą, reikėtų atsižvelgti į vaiko amžių ir jo asmenybės ypatumus. Jeigu vaikas nemėgsta triukšmingų draugijų, nereikėtų jo siųsti į vasaros stovyklą, kas gali jam sukelti diskomfortą ir emocinę įtampą. Tuomet geriau leisti vaikui pabūti tylumoje ir paskaityti knygą.

Paaugliams geriausia suteikti galimybę atostogas suplanuoti patiems. Svarbiausia – aplinkos pakeitimas. Visiškai nerekomenduotina siųsti vaiką atostogauti ten, kur jis važiuoti nenori.

Planuodami vaiko atostogas, stenkitės, kad jis kuo daugiau laiko praleistų gryname ore. Tai svarbu bet kokio amžiaus vaikams. Pasivaikščiojimai, žaidimai ir treniruotės lauke – geriausias užsiėmimas po įtemptų mokslo metų.

Nepamirškite režimo. Laikas, kada vaikas eina  miegoti, pusryčiauja, pietauja ir vakarieniauja turėtų likti toks pat, kaip ir mokslo metų bėgyje. Neleiskite vaikams iki išnaktų žiūrėti televizorių ar sėdėti prie kompiuterio vien todėl, kad sekančią dieną nereikės anksti keltis į mokyklą ar darželį.

Dažnai atostogų metu tėvai nori palepinti savo vaikus įvairiais skanumynais. Kartais vaiko mitybos racionas primena smaližiaus Karlsono racioną, kuomet mažasis maitinasi saldainiais, sausainiais ir pyragėliais. Geriau tegul vasaros valgiaraštis bus pripildytas sezoninių vaisių ir daržovių.

Atostogas – tinkamiausias laikas aplankyti muziejus, teatrus, važiuoti į ekskursijas ir t.t. Tačiau svarbu laikytis saiko. Nereikėtų stengtis kasdien organizuoti vaikui visą „kaleidoskopą“ pramogų. Nuo tokio „poilsio“ vaikas tik dar labiau pavargs. Aktyvus poilsis turėtų būti derinamas su pasyviu, ramiu laiko praleidimu.

Šiuo metu organizuojama išties nemažai poilsinių, sveikatinančių, pramoginių ir ugdomųjų stovyklų. Dažnai tėvai svarsto, ar leisti vaiką į stovyklą ir jei taip, tai į kurią. Paprastai stovyklos organizuojamos tokio amžiaus vaikams, kurie patys gali nuspręsti, ar jiems toks laisvalaikis įdomus ir priimtinas. Todėl atsižvelkite į jų norus ir pomėgius. Pasiteiraukite rekomendacijų draugų ar pažįstamų tarpe. Būtinai išsamiai pasidomėkite visais organizaciniais stovyklos klausimais: dienotvarke, veiklų pobūdžiu, su vaikais dirbsiančiais specialistais, saugumo užtikrinimu ir pan. Nerekomenduojama pirmą kartą leisti vaiko stovyklon ilgam laikui. Pradėkite nuo trumpesnės trukmės ar dienos stovyklų. Patartina pirmą kartą išleidžiant vaiką į stovyklą, tėvams būti pasiekiamiems ir neišvykti į užsienį. Būna vaikų, kuriems iš pradžių sunku pritapti ir jie prašosi namo. Skubėti pasiimti nereikia, bet nuoširdžiai pasikalbėti, išklausyti ar net aplankyti – būtina.

Paauglius, ypač berniukus, dažnai vilioja mintis užsidirbti „savų“ pinigų. Tėvai galėtų vaikui padėti ir sugalvoti, kur vaikas galėtų padirbėti. Nereikėtų baimintis minties, kad jei vaikas dirbs, tai jis nepailsės. Kaip taisyklė, nuo savanoriško darbo nepavargstama. Tokios veiklos rezultatai būna akivaizdūs: didėja paauglio savęs vertinimas, atsiranda tikėjimas savo jėgomis, ugdomas atsakomybės ir pareigos jausmas.

Planuojant atostogas kartu, rinkitės tokią vietą, kad visai šeimai būtų patogu ir įdomu. Nepamirškite, kad šeimos atostogos – tai atostogos visiems šeimos nariams. Neapsunkinkite savęs pasirinkdami vaikams nepritaikytą viešbutį ar išsinuomodami ženkliai mažesnį būstą nei gyvenate dabar, nes tai sukels papildomų rūpesčių ir gali visiems gadinti nuotaiką. Nevažiuokite ten, kur vaikai neturės ką veikti arba kur nuolat turėsite juos saugoti nuo kokio nors pavojaus (staigiai gilėjančio kranto, skardžių, didelio žmonių sambūrio vietų ir pan.).

Tačiau ką daryti tuomet, jei šeima neturi galimybės atostogauti su vaiku visą vasarą ar užimti jį kitomis veiklomis ir didžioji būsimų atostogų dalis planuojama vaikui vienam būnant namuose? Nereikia nukabinti nosies, nes ir namuose yra ką veikti!

Geriausia iš anksto apgalvoti, ką vaikas veiks atostogų metu. Kartu sudarykite veiklų planą (tai disciplinuos ir jus, ir vaiką) ir pakabinkite ant sienos. Keletą valandų per dieną skirkite kryžiažodžių sprendimui. Jeigu žinote, kad atostogų metu vaikui reikia „užtaisyti“ spragas kuriame nors iš dėstomų dalykų, sudarykite kompleksą užduočių bei pratimų. Neatidėliokite to ir nelaukite rugpjūčio pabaigos: geriau kasdien po mažai negu kad vienu metu daug.

6-8 metų vaikas pakankamai savarankiškas ir laikas jį pratinti prie darbų namuose. Tegul kasdien namuose atlieka tam tikrus namų ruošos darbus: šluoja, palaisto gėles, nušluosto dulkes nuo staliuko. Iš anksto suplanuokite veiklas gryname ore. Nors kartą į savaitę skirkite laiko estetiniam ir intelektiniam vaiko vystymui.

Būtinai aptarkite su vaiku saugaus elgesio namuose ir lauke taisykles. Galbūt esate aptarę tai ir anksčiau, tačiau atsargumo labui – nepakenks pasikartoti. Galima kartu sudaryti saugaus elgesio taisykles, surašyti jas ant popieriaus ir pakabinti matomoje vietoje. Sąrašą rekomenduojama padalinti į dvi dalis:

Ko negalima daryti:

Atidaryti duris svetimam žmogui.

Prieiti prie balkono krašto ar persisverti pro langą.

Įjungti tam tikrus elektros prietaisus ar dujinę viryklę.

Imti tam tikrus daiktus (skysčius ir t.t.) į rankas.

Kur nors eiti su nepažįstamais žmonėmis.

Eiti per gatvę degant raudonai šviesoforo spalvai.

Imti ką nors iš nepažįstamų žmonių ir t.t.

Ką galima daryti:

Suvalgyti ką nors saldaus papietavus.

Įjungti televizorių.

Skambinti draugams ar tėvams.

Imti tam tikrus „suaugusiųjų“ daiktus (pvz., žirkles, siūlus ir t.t.)

Jeigu jums nesant namuose, leidžiate vaikui naudotis peiliu, žirklėmis, dar kartą pasikartokite su juo kaip reikia saugiai šiais daiktais naudotis. Tegul parodo, kaip jis tai daro.

9-12 metų vaikas yra pilnai gebantis pats save užimti. Visgi galite jam padėti sugalvoti įdomių veiklų ir pažintinių užsiėmimų.

Lavinančių knygų, albumų su spalvinimo užduotimis, galvosūkiais ir įdomiomis užduotimis galima rasti kiekvienoje didesnėje parduotuvėje.

Jeigu namuose turite gaublį ar pasaulio žemėlapį, tegul geografija tampa linksmu žaidimu. Pasiūlykite vaikui išsirinkti šalį ar kontinentą ir internete (jeigu leidžiate juo naudotis jums nesant namuose) ar knygose apie keliones, enciklopedijose surasti informaciją apie ją. Tegul iki jūsų grįžimo paruošia mini pristatymą apie regiono kultūrą, istoriją, nupiešia, kaip įsivaizduoja tą šalį.

Pažaiskite piratus. Kol jūsų nėra namuose, tegul vaikas paslepia kokį nors žaislą ir nupiešia buto planą-žemėlapį, kuriame pažymi nuorodas, užuominas ir t.t. Kad mamai būtų sunkiau surasti „lobį“, gali žemėlapyje keletą vietų pažymėti kryželiu.

Pasiūlykite sukurti koliažą, panaudojant senus vaikiškus žurnalus su paveikslėliais.

Mergaitėms labai patinka gaminti popierinėms lėlėms drabužėlius: nupiešti juos, iškirpti ir „uždėti“ lėlei.

Nepamirškite mėgstamų animacinių filmukų. Tegul po peržiūros parašo arba nupiešia filmuko tęsinį. Jeigu baiminatės, kad prie televizoriaus praleis visą dieną, užstatykite televizoriuje „taimerį“. Arba vakare pažiūrėkite filmą, o kitą dieną, kai būsite darbe, vaikas tegul sukuria jo tęsinį.

Skaitymas – puikus laisvalaikio praleidimo būdas. Jeigu duktė ar sūnus nemėgsta skaityti, sugalvokite prizą už perskaitytą knygą. Susitarkite, kad kasdien perskaitytų tam tikrą skaičių puslapių, o vakare jums perpasakotų turinį. Klausykitės ir domėkitės tuo, ką vaikas pasakoja, aptarkite išgirstas situacijas.

Būkite kūrybingi. Nepamirškite protinę veiklą derinti su fizine veikla, poilsiu ir pramogomis. Ir svarbiausia – ne tiesiog būkite šalia savo vaikų, o bendraukite su jais! Gražių atostogų!

Nauja grėsmė – elektroninės cigaretės paauglių tarpe

Elektroninės cigaretės ypač patrauklios vaikams ir paaugliams, dar nebandžiusiems tabako cigarečių, o dėl elektroninių cigarečių rūkymo atsirandančios priklausomybės gali būti pereinama prie tabako cigarečių rūkymo arba kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo.Vaikai viliojami blizgiomis pakuotėmis, pamėgtais šokolado, karamelės, apelsino skoniais; bekvapės, bedūmės – ,,tėvai nesuuos“ ir atrodo kaip tikros – saugus ir skanus būdas rūkyti sparčiai vilioja ne tik jau rūkančius, bet ir iki šiol nedrįsusius to padaryti paauglius.Sparčiai plintant elektroninėms cigaretėms visuomenė turėtų nepasitikėti skleidžiama prieštaringa, tyrimais nepagrįsta informacija, ir atsižvelgti į Pasaulio sveikatos organizacijos bei kitų tabako kontrolės organizacijų skatinimą elgtis apdairiai ir susilaikyti nuo elektroninių cigarečių įsigijimo ir vartojimo, kadangi jų žala organizmui didesnė nei paprastų cigarečių.Elektroninė cigaretė – tai į įprastą cigaretę panašus elektroninis inhaliatorius, skirtas specialiems tirpalams garinti, kuriuo imituojamas tabako cigaretės rūkymas. Dažniausiai elektroninė  cigaretė yra pagaminta iš kaitiklio, kapsulės, kurioje yra skystis, ir maitinimo elemento. Užpildas – specialus skystis, dažniausiai susidedantis iš propilenglikolio, glicerolio, aromatinių medžiagų ir nikotino.Nikotino kiekis elektroninėse  cigaretėse labai skirtingas – nuo 0 iki 48 mg/ml, šie skirtumai neretai tampa nikotino perdozavimo priežastimi, bei tokio kiekio pakaktų vaiko mirčiai.Vidutinio stiprumo cigaretėje yra 0,7 mg nikotino. Per dieną surūkant 10 tokių cigarečių į žmogaus organizmą patenka apie 7 mg nikotino. Tyrimai rodo, kad ant elektroninės cigaretės pakuotės nurodytas nikotino kiekis neretai skiriasi nuo realaus elektroninėje cigaretėje esančio nikotino kiekio. Be to, net rūkant tą pačią elektroninę cigaretę, iškvepiamuose garuose nikotino kiekis gali smarkiai svyruoti ir kaskart būti vis kitoks.Tyrimai atskleidžia, kad elektroninių cigarečių vartotojai skundžiasi net 12 organizmo sistemų sutrikimų simptomais.Didžiausia problema ryšys tarp rūkymo ir plaučių vėžio yra akivaizdus: 90 proc. plaučio vėžio atvejų  yra rūkymas.

Poveikis sveikatai rūkant elektronines cigaretes:

• Padidėjęs arterinis kraujo spaudimas;
•   Galvos skausmas ir svaigimas;
• Nemiga;
• Nerimas;
• Drebulys;
• Nuovargis;
• Burnos ir gerklės gleivinės sudirginimas, krūtinės skausmu ir spaudimas;
• Sausas kosulys;
• Pasunkėjęs kvėpavimas;
• Raumenų ir sąnarių skausmas;
• Sutrikęs virškinimas;
• Išsausėjusi oda.

Remiantis tyrimais, užtenka parūkyti el. cigaretę 5 minutes, kad ji pakenktų plaučiams. Rūkymas yra vienas ir pagrindinių plaučių vėžio rizikos veiksnys. Net 90 proc. plaučio vėžio atvejų  sukelia rūkymas.

Rūkymo požymiai:

Rūkantys paaugliai ima kosėti, dažniau serga gerklės ir peršalimo ligomis. Silpnėja jų fizinis pajėgumas ir anksčiau lengvai laiptais užlipdavęs paauglys ima dusti. Pakinta jo išvaizda – oda papilkėja, o dantys ima geltonuoti, paprastai tai įvyksta jau po trijų mėnesių nuo žalingo įpročio atsiradimo. Rūkančiajam iš burnos sklinda blogas kvapas. Paauglys netgi pradeda vengti kontakto, kad niekas neužuostų. Nuo jo drabužių taip pat sklinda rūkalų kvapas. Tėvams paklausus, kodėl jaučiamas cigarečių kvapas, paaugliai greičiausiai sako, kad rūkė jo draugai. Galbūt jis sako tiesą, tačiau jeigu tai kartojasi, kyla klausimas, ar tikrai rūkė tik jo draugai. Rūkantys paaugliai ima dažniau kramtyti kramtomąją gumą. O jeigu namuose randate cigarečių ar degtukų, galite būti tikri – jūsų vaikas tikrai rūko. Net jeigu paauglys ims išsisukinėti ir sakys, kad cigaretės priklauso jo draugams, greičiausiai tai netiesa. Tėvai, kurie patiki tokiais atsikalbinėjimai, greičiausiai nenori žinoti kuo iš tiesų užsiima jų vaikas. Jeigu šeimoje daugiau niekas nerūko, yra labai greitai pajuntama, kad paauglys rūko.

Elektroninių cigarečių naudojimas ne tik labai žalingas sveikatai, bet ir nėra saugus

Kartais per stipriai įtraukiant, į burną gali patekti skysčio, kuriame esantis nikotinas gali būti netyčia nuryjamas, arba jis gali rezorbuotis per burnos gleivinę. Tai gali sukelti apsinuodijimo simptomus. Pildant arba keičiant elektronines cigaretės kasetes, skysčio gali išsilieti ant rankų. Jei skystyje yra nikotino, jis gali rezorbuotis per odą. Yra užfiksuota atvejų, kai rūkoma el. cigaretė sprogo ir sunkiai sužalojo veidą.

Svarbu!

Elektroninių cigarečių sudėtyje esantis nikotinas sukelia priklausomybę, o dėl jų patogumo vartoti priklausomybė gali prasidėti greičiau, be to, stipresnė nei rūkant paprastas cigaretes.

Šių cigarečių yra labai daug rūšių, todėl pažiūrėję internete atpažinsite kaip jos atrodo, jei pastebėtumėte nematytų daiktų savo vaiko rankose. 

Ar ne per sunkios mūsų vaikų kuprinės? 

Laikysenos ydos, susijusios su įvairiu stuburo iškrypimo laipsniu, šiandien mokyklinio amžiaus vaikui diagnozuojamos neretai. Stebint vaikus, jaunuolius ir net suaugusiuosius galime nesunkiai pastebėti, kad organizmo gebėjimas atlikti bet kokį darbą priklauso nuo to, kokia jo laikysena. Šis dalykas yra suprantamas, kadangi raumenys ir vidaus organai esant taisyklingai laikysenai dirba darniau. Graži, tiesi laikysena – tai estetinė išvaizda, harmoningas judesių atlikimas, puiki psichologinė savijauta.

Prasidėjus naujiems mokslo metams atsiranda nemažai trukdžių, kurie gali žaloti vaiko stuburą, pavyzdžiui netinkamai suformuota mokinio žinių sėmimosi vieta (mokykloje ir namie), nesuderintas darbo ir laisvalaikio praleidimo režimas, milžiniško dydžio kuprinė, kuri nešama į mokyklą, joje ir iš jos. Taigi, kaip nepasimesti ir padėti vaikui suformuoti laikyseną iš „anatomijos atlasų“. Visų pirma pakalbėkime apie tai, ką mokinys kiekvieną dieną neša ant nugaros.

Kuprinė yra neatsiejamas kiekvieno mokinio atributas. Kiekvieno pradinių klasių mokinuko kuprinėje praktiškai galima rasti visko: vadovėlių, pasakų knygučių, sąsiuvinių, pieštukų, akvarelės, žaislų ir kitų „būtinų” priemonių. O kur dar maišas su sportine apranga? Netaisyklingas kuprinės nešimas ir per didelis kuprinės svoris turi įtakos formuojantis netaisyklingai laikysenai. Laikysena kinta visą gyvenimą. Tačiau aktyviausi ir reikšmingiausi jos pakitimai vyksta vaikystėje bei paauglystėje – intensyviausio augimo periode. O Lietuvoje iki šiol neišspręsta „sunkios kuprinės“ problema. Daugelyje šalių ši problema sprendžiama jau seniai, pvz. Prancūzijoje mokiniai namų darbus atlieka mokykloje po pamokų. Taigi visos knygos, sąsiuviniai ir kitos mokyklinės priemonės paliekamos mokykloje, taip „nuimant“ svorį nuo vaiko pečių.

Remiantis Pasaulio Sveikatos Organizacijos (PSO) rekomendacijomis, optimalus pilnos kuprinės svoris turėtų sudaryti ne daugiau kaip 10–15 proc. mokinio kūno masės. O geriausia, kad sudarytų iki 10 proc. kūno svorio. Neretai pasitaiko, kad mokinių kuprinių svoris viršija rekomenduojamą normą, dėl to vystosi laikysenos ydos. Pasak visuomenės sveikatos biuro specialistų, geriausias problemos sprendimo būdas – sumažinti vadovėlių bei kitų mokyklinių priemonių kiekį. Deja, tai praktiškai neįgyvendinama. Ką tokiu atveju daryti?

 Visuomenės  sveikatos priežiūros specialistė  pataria tėvams, kaip jie galėtų padėti vaikui „nešti“ kuprinę į mokyklą: „Visų pirma reikėtų pasirūpinti tinkama kuprine. Tuščia kuprinė neturėtų sverti daugiau kaip 700 g pradinių klasių mokiniams ir daugiau kaip 1000 g vyresniųjų klasių mokiniams.“

Perkant kuprinę, norisi išsirinkti puošniausią ir originaliausią, tačiau geriausia puošmena – Jūsų vaiko taisyklinga laikysena. Antrasis žingsnis: mokyklinė kuprinė turėtų būti su dviem plačiais reguliuojamo ilgio paminkštintais diržais – reguliuojami diržai leis parinkti tinkamą kuprinės padėtį, gražiai ir patogiai priglus prie stuburo linkių, platūs diržai neįsirėš vaikui į pečius.

Geriausia rinktis kuprinę, kurios viduje yra keli skyriai – tai padės geriau paskirstyti kuprinės turinį, bei užtikrinti tvarką ir stabilumą.

Svarbu ne tik pati kuprinė, bet ir jos turinys.  Tėveliams reikėtų atsisakyti sunkių sąsiuvinių. Prisiminkite, kad jaunas mokinys į mokyklą neš nemažai knygų, taigi pasirinkite plonus sąsiuvinius, be kietų ir sunkių viršelių.

Aprūpinkite vaiką lengvomis būtiniausiomis kanceliarinėmis priemonėmis, pvz. gal vertėtų atsisakyti daugiafunkcinių, milžiniškų penalų, kurių visas turinys vaikui nereikalingas.

Per sunki, netinkamai nešiojama kuprinė – dažniausia nugaros skausmo priežastis mokinių tarpe. Mokslininkai perspėja, kad kasdien nešiojant nepritaikytą kuprinę, laikui bėgant gali atsirasti rimtų sveikatos sutrikimų.

Štai dar keletas naudingų patarimų:

• Kuprinės dydis turi būti pritaikytas vaiko ūgiui;
• Diržai turi būti uždėti ant abiejų pečių;
• Nešamos kuprinės apačia neturi būti žemiau juosmens;
• Sunkiausius daiktus vertėtų dėti į kuprinės dalį arčiausiai nugaros;
• Tvarkingai sudėkite daiktus, kad jie neslidinėtų po kuprinės vidų;
• Kasdien kartu su vaiku peržiūrėkite kuprinės turinį ir sudėkite tik tai dienai reikalingus daiktus.

Ar vaikas į mokyklą nešis tinkamo svorio kuprinę, priklauso ne tik nuo tėvų iniciatyvos. Šią problemą galima išspręsti tik bendradarbiaujant su tėvais ir mokytojais, ieškant galimų sprendimo būdų.  Tikslas – atkreipti mokinių ir jų tėvelių dėmesį į mokyklinės kuprinės svorį ir turinį, bei galimą sunkios kuprinės poveikį vaiko sveikatai.  Labai svarbu, kad  mokykloje būtų sudarytos sąlygos vaikui kur nors pasidėti ir saugiai palikti daiktus, kurie neprivalo būti namie pvz., krepšys su sportine apranga, dailės priemonės, kai kurios knygos.

Tik bendradarbiaudami tėvai, mokyklos administracija, verslininkai, spaustuvės ir vaikų sveikata besirūpinančios įstaigos galėtų išspręsti sunkios kuprinės problemą.

Visuomenės sveikatos biurai nuogąstauja, kad prie šios problemos sprendimo kol kas mažai teprisideda knygų leidyklos, kurios mokykloms galėtų pasiūlyti mažesnes, į kelis tomus padalintas, lengvesnes knygas. Visuomenės sveikatos specialistai  įsitikinę, kad tokios knygos tikrai paplonintų mokinio kuprinę.

Sveika mityba. Kas Tai?

Yra tvirtai įrodyta, kad žmogaus sveikata daugiausia priklauso nuo jo gyvensenos. Mityba yra viena iš svarbiausių gyvensenos elementų. Sveika mityba būtina bet kuriuo žmogaus amžiaus laikotarpiu, tačiau ypač aktuali ji yra vaikystėje ir paauglystėje. Tuo laiku organizmas intensyviai auga ir vystosi, energijos poreikiai santykinai yra žymiai didesni negu suaugusiųjų: vaikų medžiagų apykaita intensyvesnė, jie yra judresni, todėl sunaudoja daugiau energijos.

Daug energijos reikia ir įtemptam protiniam darbui mokantis. Pažymėtina, kad vaiko organizmas jautriau reaguoja į įvairių maisto medžiagų trūkumą ar perteklių, lengviau pažeidžiami jo virškinimo organai. Nevisavertė ar neteisingai organizuota mityba sutrikdo augimą, sumažina pasipriešinimą nepalankiems aplinkos veiksniams ir ligoms.

Gydytojai ir mitybos specialistai su prasta mityba sieja daugybę žmogaus ligų: širdies ir kraujagyslių sistemos, onkologines, medžiagų apykaitos, virškinimo organų ir t.t. Nors daugiausia ir rimčiausių mitybos sutrikimų pasitaiko vargingai gyvenančiose šeimose, tačiau mitybos sutrikimai stebimi ir šeimose, kurios turi galimybę įsigyti ne tik pakankamai, bet ir pilnaverčio maisto. Taigi, didelės pajamos negarantuoja geros mitybos; jos leidžia vartoti daugiau vertingų produktų, tačiau kartu didėja ir menkos biologinės vertės, nenaudingų, bet brangių produktų vartojimas. Netinkama mityba dažnai būna dėl to, kad šeima turi nepakankamai žinių apie sveiką mitybą. Didelė dalis tėvų yra labai užimti darbe ir negali prižiūrėti, ką ir kaip valgo vaikai. Apie mitybą, jos įvairias kryptis pastaraisiais metais kalbama ir rašoma labai plačiai, tačiau kai kurie teiginiai yra ne tik neteisingi, bet ir destruktyvūs. Kas gi svarbiausia sveikai maitinantis? Kokie svarbiausi sveikos mitybos principai?

1. Įvairumas.Kad organizmas būtų aprūpintas visomis jam reikalingomis medžiagomis, maistas turėtų būti kuo įvairesnis, t.y. per parą reiktų gauti apie 40 įvairių maisto medžiagų iš šių pagrindinių maisto grupių:

• Duonos, grūdų, bulvių ir jų produktų;
• Daržovių; • Vaisių; • Pieno ir jo produktų;
• Mėsos produktų (čia taip pat įeina žuvis, kiaušiniai, ankštinės daržovės, riešutai).

Ypatingai svarbu gauti pakankamai grūdų produktų (duonos, kruopų, nesijotų miltų makaronų), kuriuose yra kompleksinių angliavandenių, maisto skaidulų, vitaminų (ypač B grupės), mineralinių medžiagų ir baltymų. Su vaisiais ir daržovėmis, ypač šviežiomis, organizmas gauna daug mineralinių medžiagų, vitaminų ir maisto skaidulų. Pieno produktai yra vertingų baltymų ir kalcio, mėsa ir žuvis, o taip pat kiaušiniai, ankštiniai, riešutai – baltymų, vitaminų, geležies ir kitų mineralinių medžiagų šaltinis. Tyrimai rodo, kad, valgant įvairų maistą, organizmas geriau panaudoja maisto medžiagas.

2. Nuosaikumas. Kad persivalgymas kenkia sveikatai, pripažįsta visi mitybos specialistai. Suvalgius iš karto daug maisto, jam perdirbti gali nepakakti virškinimo fermentų, maistas užsistovi virškinimo trakte, žmogus jaučia diskomfortą: sunkumo jausmą, pykinimą, vidurių pūtimą ir pan. Be to, nuolat persivalgant, nepanaudotos maisto medžiagos virsta riebalais ir atsideda organizme, atsiranda antsvoris. Taigi, svarbu patenkinti organizmo poreikius, bet nepersivalgyti.
3. Subalansavimas.Organizmas normaliai funkcionuoti gali tik tada, kai yra aprūpinamas reikiamu kiekiu visų būtinų jam medžiagų (baltymais, riebalais, angliavandeniais, vandeniu, mineralinėmis medžiagomis, vitaminais), gaunamų palankiausiu santykiu.

Sveikos mitybos rekomendacijas atspindi sveikos mitybos piramidė. Ji nepateikia tikslaus produktų kiekio gramais ar kalorijomis, o yra orientyras, kokius maisto produktus valgyti. Sveikos mitybos piramidė padeda pasirinkti maisto produktus, kad mūsų mityba būtų sveika. Ji iliustruoja mitybos įvairovės taisyklę ir parodo, koks turėtų būti maisto produktų grupių santykis paros maisto davinyje. Daugiausiai reikėtų valgyti tų maisto produktų, kurie pavaizduoti piramidės pagrinde. Iš grūdinių produktų, bulvių, daržovių ir vaisių turėtų susidaryti daugiau nei pusė visos per parą gaunamos energijos. Piramidės vidurinėje dalyje pavaizduoti mėsos ir pieno produktai vartotini saikingai. Iš jų organizmas gauna reikiamų medžiagų (baltymų, kalcio, geležies, vitaminų ir kt.), bet juose yra riebalų, ypač sočiųjų riebalų rūgščių, kurios kenkia sveikatai. Mažiausiai reikėtų vartoti riebalų ir saldumynų, nupieštų piramidės viršūnėje. Iš šių produktų gaunama daug energijos, o būtinų maisto medžiagų juose beveik nėra.

Paauglių dienos energijos normos yra pačios didžiausios, palyginti su kitomis amžiaus grupėmis, todėl kalorijų arba baltymų ribojimas stabdo augimą šiuo laikotarpiu. Visi paaugliai, ypač anksti bręstantys, turi būti įvertinti atsižvelgiant į jo (ar jos) brendimo stadiją ir biologinį amžių. Nerekomenduojama standartinės maisto medžiagų lentelės duomenis taikyti individualiam paaugliui, tačiau bendri dėsningumai egzistuoja. 14-16 m. amžiaus paaugliai sunaudoja suaugusio žmogaus energijos kiekį. Berniukams ankstyvosios paauglystės tarpsniu per parą būtina gauti 2420 kcal, mergaitėms — 2200 kcal. Vėliau (15-18 m.) berniukai turėtų gauti net 2890 kcal, mergaitės – 2400 kcal.

Tiksliai savo raciono kaloringumą ir atskirų maisto medžiagų kiekį ir vertę galima paskaičiuoti, naudojantis maisto produktų sudėties ir energetinės vertės lentelėmis.

Norint garantuoti pakankamą vaiko augimą, su maistu jis turi gauti ir tam tikrą kiekį vitaminų. Ypač svarbūs A, D, C, B grupių vitaminai. Jei vaikai maitinami įvairiu maistu ir pakankamai, dažniausiai B grupės vitaminų stoka jiems negresia.

Paauglystėje itin pavojinga laikytis dietos, nes stingant pagrindinių maisto medžiagų, sutrinka lytinis brendimas, augimas. Paaugliai turi valgyti tiek, kad gauta su maistu energija atitiktų fizinio aktyvumo metu išeikvotą energiją, o kūno masė būtų normali. Šiame amžiaus tarpsnyje vitaminų poreikis didėja dėl audinių sintezės ir kaulų augimo. Greitai augant, paauglių organizmas pasisavina du kartus daugiau kalcio, geležies, cinko ir magnio nei kitais gyvenimo metais. Todėl jiems reikėtų daugiau vartoti vitaminų, mineralinių medžiagų, maistinių skaidulų turinčių produktų, t.y. grūdinių patiekalų, vaisių, daržovių.

Vien mitybos principai negarantuoja sveikos mitybos, ne mažiau svarbu yra tinkamas mitybos režimas, į kurio sąvoką įeina: valgymų dažnumas, intervalai tarp valgymų, valgymo laikas ir paros raciono paskirstymas pagal kaloringumą, sudėtį ir maisto produktų kiekį kiekvieno valgymo metu.

Valgymo dažnumas priklauso nuo žmogaus amžiaus. Maži vaikai maitinami dažniau, vyresni rečiau, nes kuo jaunesnis vaikas, tuo mažesnė jo skrandžio talpa, mažesnis fermentų aktyvumas, o maisto medžiagų poreikis.. Normaliai vaiko raidai būtina reguliari mityba su 3-4 valandų intervalais. Mokiniai turėtų valgyti tuo pačiu metu 4-5 kartus per dieną ir gauti būtiną energijos kiekį. Pažymėtina, kad užkandžiavimas tarp pagrindinių valgių, ypač jei valgomi saldumynai, mažina apetitą, sutrikdo ritmišką virškinimo sistemos veiklą. Ilgi tarpai tarp valgių sutrikdo virškinimo procesų bioritmus ir gali būti įvairių ligų priežastimi. Valgyti reikia ramiai, nes valgant greitai, skubant, maistas blogiau sukramtomas, blogiau virškinamas, prasčiau panaudojamas, nes fermentai nesuskaldo maisto medžiagų iki galutinių skilimo produktų. Be to, nespėja atsirasti sotumo jausmas, todėl žmogus dažnai persivalgo. Vaikas pusryčiams turėtų gauti apie 25-30 proc., pietums 35-40 proc., pavakariams ar priešpiečiams 10-15 proc. ir vakarienei 20-25 proc. bendro energijos kiekio. Tyrimai rodo, kad nesilaikant mitybos režimo – valgant bet kada, retai, labai gausiai ar nuolat sausą, šaltą maistą, gali atsirasti virškinimo sistemos ligos: gastritai (skrandžio gleivinės uždegimai), opaligė, kasos, tulžies pūslės ir latakų ligos ir pan.

Dėmesys pusryčiams. Jie ypač svarbūs vaikams, kurie darželyje ar mokykloje pirmą dienos pusę užsiima aktyvia protine veikla. Smegenys sudaro tik 2 proc. kūno, bet sunaudoja 20 proc. per parą žmogui reikalingos energijos. Smegenys nekaupia atsargų, todėl badaujant kenčia labiausiai.

Kiekvienas paauglys turėtų žinoti, kad pusryčiai yra svarbiausias dienos valgis. Jis pažadina organizmą po aštuonių valandų miego, kuomet energija buvo naudojama lėtai. Tai gan ilgas laikas, kuomet nebuvo valgoma, tad reikia jį kompensuoti. Sveiki pusryčiai galėtų susidėti iš kviečių košės ar dribsnių su pienu, arba skrudinta kvietinės duonos riekelė, aptepta trintu bananu ar riešutų sviestu. Tiktų vaisių kokteilis, kurį galima kas rytą gerti vis kitokį. Prie viso to pridėkite pora šviežių vaisių, tokių kaip kiviai ar obuoliai, patarkite gerti daug vandens ir tai jūsų paaugliui bus puiki dienos pradžia.

Lietuvos gyventojų mitybos tyrimų duomenys rodo, kad ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų mityba neatitinka sveikos mitybos reikalavimų:

Patarimai tėvams:

• Vaikas turi gauti kuo įvairesnį maistą, valgyti reguliariai, nepersivalgyti ir išlaikyti normalų kūno svorį.
• Namie turi pavalgyti pusryčius.
• Kelis kartus per dieną turi valgyti vaisius, daržoves, uogas – geriausia šviežius (per dieną šių produktų, neįskaičiuojant bulvių, reiktų gauti apie 500 gramų). Daržoves galima dėti į visus patiekalus: sriubas, mišraines, troškinius, garnyrus, virtinius ir t.t. Vaisius valgyti vietoje įvairių užkandžių. • Kelis kartus per dieną turi valgyti juodos rupių miltų duonos, kruopų (avižinių dribsnių, grikių, ryžių ir kt.),nesijotų miltų makaronų, bulvių gaminius.
• Kasdien turi gauti pieno, neriebių pieno produktų (varškės, sūrio, jogurto).
• Reiktų valgyti neriebią mėsą, paukštieną, žuvį, ankštines daržoves. Žuvį reiktų valgyti bent 2-3 kartus per savaitę. Ypač tinka šaltųjų jūrų ir neriebios gėlavandenės žuvys.
• Mažiau vartoti druskos – jos kiekis neturi būti didesnis kaip vienas arbatinis šaukštelis (6 gramai) kartu su druska, esančia maisto produktus. Naudingiau vartoti juoduota druską, nes daugelyje Lietuvos rajonų geriamame vandeny trūksta jodo, reikalingo normaliai skydliaukės veiklai. Vietoj druskos maistą paskaninti galima prieskoniais. • Kuo mažiau valgyti pasūdytų užkandžių: traškučių, sūrių riešutų ir pan.
• Mažiau vartoti cukraus ir saldumynų. Jei vaikui norisi saldaus, geriau jam pasiūlyti džiovintų vaisių, razinų.
• Kontroliuoti riebalų kiekį maiste. Vengti riebios kiaulienos, riebios jautienos, avienos, žąsienos, antienos, riebių dešrų. Maistą verčiau virti garuose, troškinti, o ne kepti riebaluose. Nevartoti jau kaitinto aliejaus.
• Salotoms rinktis neriebius padažus (liesą jogurtą, rūgpienį, citrinos sultys ir pan.), vengti grietinės, majonezo, padažų su sviestu. • Vietoj kreminių pyragaičių, riebių grietininių ledų rinktis vaisinius saldumynus.
• Gerti kokybišką vandenį arba sultys (geriau šviežiai išspaustas), o ne saldžius, dažytus, pagamintus su konservantais gazuotus gėrimus ir limonadus.
• Paauglių mityba reiktų rūpintis ne mažiau kaip pradinukų, nes nekontroliuojami paaugliai mieliau renkasi ir valgo skanius, „madingus”, bet menkaverčius, o kartais ir žalingus jiems maisto produktus (bulvių traškučius, picas, dešrainius, saldainius, pyragaičius, tonizuojančius putojančius gėrimus ir pan.), valgo sausai, kas ir kada pakliūva, negauna šilto maisto.
• Mitybos specialistai teigia, kad dažnai kenkia ne patys maisto produktai, o jų paruošimo ar laikymo būdas. Pavyzdžiui, spurgos, čeburekai, pagaminti kelis kartus kaitintuose riebaluose, rūkyti mėsos produktai, kepant apdeginta mėsa ir kiti gaminiai turi kancerogeninių (vėžį sukeliančių) medžiagų. Laikant maistą ilgesnį laiką šiltoje ir drėgnoje aplinkoje, gali užsiveisti mikroskopiniai grybeliai, gaminantys mikotoksinus. Vienas iš jų – aflatoksinas gali sukelti kepenų vėžį. Negalima pirkti ir vartoti apipelijusių, pradėjusių pūti vaisių, daržovių, riešutų.
• Vaiko organizmui gali kenkti ir į daugelį maisto produktų dedami cheminiai priedai: konservantai, stabilizatoriai, dažai, emulsikliai ir kt., labai pailginantys produkto galiojimo laiką, pagerinantys išvaizdą, tačiau galintys kauptis organizme ir daryti jam toksišką poveikį. Geriau rinktis trumpesnio galiojimo šviežius, natūralius produktus.
• Renkantis parduotuvėje maisto produktus, pirmiau pažiūrėti į etiketę, kur pažymėta ne tik produkto sudėtis, energetinė vertė (kcal ar kJ), bet ir konservantai, cukraus pakaitalai ir kitos nenaudingos vaikui medžiagos.
• Maisto gaminimui ir laikymui naudoti kokybiškus indus, kurių paviršius nereaguoja su maisto produktais. Negalima ruošti ir laikyti rūgščių produktų nikeliuotuose, aliumininiuose, variniuose induose. Rūgštūs ir sūrūs produktai nereaguoja su emaliuotais ar stikliniais indais. Ketaus induose virtame ar keptame maiste padidėja geležies kiekis.
• Maisto produktai turi nustatytą galiojimo laiką. Jam pasibaigus, negalima vartoti tokių produktų. Pirkti ir vartoti reikia kuo šviežesnius produktus.
• Vaikas turi valgyti neskubėdamas, gerai sukramtydamas maistą, ramioje, jaukioje aplinkoje. Nepatartina valgant skaityti, žiūrėti televiziją, nes tuomet nekontroliuojamas suvalgomo maisto kiekis, be to, maistas blogiau virškinamas.

Taigi, sveika mityba užtikrina gerą visų organų ir sistemų funkcionavimą. Tinkamas maistas vaikams ir jaunuoliams yra būtinas gerai sveikatai, augimui ir reikiamam fiziniam aktyvumui palaikyti. Pilnaverti maistą valgydamas vaikas auga ir vystosi normaliai. Jis yra energingas, aktyvus, domisi žaidimais, jo akys švyti, plaukai blizga, oda elastinga, laikysena taisyklinga. Jis pasitiki savimi, gerai valgo ir miega, normaliai priauga ūgio ir svorio, laiku bręsta.

Mitybos sutrikimai gali būti susiję su maisto ar atskirų jo komponentų trūkumu ar pertekliumi.

Dažniausios prastos mitybos priežastys:

1. Šeimos įtaka:

• Neigiama emocinė aplinka gali sąlygoti neigiamą vaiko požiūrį į valgymą. Vaikas nori kuo greičiau pasitraukti iš emociškai nepalankios aplinkos (pav.: kai vyksta barniai, vaikas pastumia lėkštė ir pasako, kad valgyti nenori…) Patenkintas, laimingas vaikas paprastai valgo su pasitenkinimu ir pakankamai, nes vaikui malonu būti su šeima.
• Blogos emocijos valgymo metu gali paveikti vaiko valgymo įpročius. Susirūpinimas, kad vaikas visai nevalgys ar suvalgys per daug, per didelis dėmesys, vertimas prievarta valgyti gali ne tik tuo metu sutrikdyti vaiką, bet turėti įtakos ir tolesniame gyvenime.
• Mitybos poreikių ignoravimas šeimoje apsprendžia ne tik maisto parinkimą ir meniu sudarymą, maisto gaminimą, bet ir požiūrį į sveikatą.
• Lėšų maistui nusipirkti stygius gali sąlygoti netinkamą mitybą.
• Jei tėvai nemėgsta ir nevalgo kažkokių produktų, tai gali siekti, kad ir vaikas jų nevartotų arba vaikai įnoringai teigia, kad ir jie kažko nemėgsta.
• Kultūrinės, religinės ir šeimos tradicijos, pvz., persivalgymai švenčių metu, daug kaloringo maisto privalgyti prieš pat einant miegoti.
• Maisto kultas šeimoje – gausus patiekalų kiekis kasdien, siekimas (rungtyniavimas) kuo daugiau prisivalgyti.

2. Netinkami valgymo įpročiai:

• nepakankamas maisto kiekis ir valgymų dažnis, kai nevalgomi pusryčiai ar priešpiečiai ir pan.;
• prastas maisto pasirinkimas – kalorijų gali pakakti, bet trūksta svarbių produktų: pieno, daržovių, vaisių ar per daug saldumynų, saldžių gazuotų gėrimų;
• „greito” nepilnaverčio maisto vartojimas;
• skubotas valgymas;
• dažnas užkandžiavimas;
• ribojančios dietos, kaprizai, sekimas mada (lieso kūno kultas).

3. Netinkama dienotvarkė:

trūksta buvimo ir žaidimų gryname ore, miego, per didelis ar per mažas fizinis krūvis, nuolatinis nuovargis.

4. Prasta sveikatos būklė: ūmios ir chroniškos infekcijos (pvz., tonzilitas), sugedę dantys, alergija, nerviniai sutrikimai, širdies ligos, diabetas ir kt.

Emocinis nestabilumas ir pakitusi kūno išvaizda taip pat turi įtakos paauglių mitybos įpročiams. Dėl šių priežasčių neretai kylantis stresas gali nulemti nenormalius valgymo įpročius, tokius kaip persivalgymą, svorio mažinimą, nervinę anoreksiją ar bulimiją. Troškimas būti vertinamam tarp bendraamžių dažnai lemia dažną dietos keitimą, tikintis patobulinti atletinę išvaizdą, polinkį į vegetarizmą ir pan. Taip pat šiame amžiaus tarpsnyje atsiranda potraukis į alkoholį, išbandomos narkotinės medžiagos. Piktnaudžiavimas cheminiais preparatais gali pakeisti maisto medžiagų būklę organizme.

Neteisingiems paauglių mitybos įpročiams turi įtakos ir mados pasaulis. Merginos, įkvėptos žurnaluose propaguojamų mados etalonų, nori atrodyti liesos, pradeda laikytis įvairių dietų. Dėl visų šių veiksnių bręstančio žmogaus organizmas negauna reikiamo kiekio energijos ir maisto medžiagų, todėl sutrinka jo funkcijos. Vis dažniau paauglystėje nustatoma liga yra ir nutukimas. Šiai ligai atsirasti įtakos turi genetiniai, aplinkos, psichosocialiniai veiksniai, medžiagų apykaita ir mitybos ypatumai. Valgymo įpročiai ir fizinis neaktyvumas taip pat lemia paauglių nutukimą

Prastos mitybos požymiai gali būti daugiau ar mažiau pastebimi. Vaikai, ilgesnį laiką prastai maitinami, greičiau pavargsta, sunkiau koncentruoja dėmesį, mažėja jų aktyvumas, blogėja atmintis, mokymosi rezultatai. Gali sutrikti jų augimas, laikysena, vėluoti lytinis brendimas. Neretai šių vaikų veido išraiška įtempta, akys niūrios, poakiuose tamsūs ratilai. Vaikas, kuris negeria pieno ir nevalgo pieno produktų, gali turėti kaulėjimo problemų, o, be to, tapti nervingas ir irzlus. Geležies trūkumas iššaukia mažakraujystę, pasireiškiančią blyškumu, nuovargiu, galvos svaigimu

Prasta mityba gali sąlygoti ir svorio pokyčius: sumažėjimą ar padidėjimą. Tačiau vien vaiko svoris negali būti pagrindinis rodiklis, vertinant mitybos būklę.

Pažymėtina, kad kiekvienas mokinys, turintis per mažą svorį, turi būti ištirtas, įvertintos svorio kritimo priežastys ir, bendradarbiaujant tėvams, mokytojui, mokyklos sveikatos priežiūros specialistui, gydytojui ir pačiam vaikui, imamasi reikiamų priemonių problemai spręsti.

Ugdant sveiką mitybą, svarbu propaguoti ją, išmokyti susidaryti sveikos mitybos įpročius, kurie gyvenime sąlygotų protingą maisto pasirinkimą ir užkirstų kelią mitybos sutrikimams. Šių tikslų pasiekiama apmokant individą, grupę, šeimą ir visuomenę.

Mitybos sutrikimo ženklai

Odos problemos, plaukai, nagai

Nusilpę, slenkantys plaukai, silpni ir lūžinėjantys nagai, sausa oda, kitos problemos.

Pageltę dantys

Pageltę arba sugedę dantys, gali būti ženklas sergant bulimija ar anoreksija. Taip atsitinka, nes skrandžio rūgštis nuėda emalį. Taip pat priverstinis pykinimo sukėlimas sukelia akių kraujagyslių sutrūkimus.

Nepasitikėjimas savimi

Paaugliai, turintys mitybos sutrikimų, dažnai nepasitiki savimi ir susidaro klaidingą nuomonę apie savo išvaizdą. Mitybos sutrikimus išduoda ir tai, kad juos turintis žmogus vengia valgyti kitų žmonių akivaizdoje, vengimas akių kontakto. Akivaizdūs depresijos simptomai.

Sutrikęs menstruacijų ciklas

Jei ypač griežtai ribojamos suvartojamos kalorijos, sutrinka mėnesinių ciklas.

Išvaizdos pasikeitimas

Per trumpą laiką ryškus išvaizdos pasikeitimai, tokie kaip sulysimas, odos spalvos pasikeitimas ir kitų nebūdingi pokyčiai, gali reikšti rimtus mitybos sutrikimus. Būtina į tai atkreipti dėmesį.

Maitinkimės sveikai, būkime sveiki, energingi ir stiprūs.

Pedikuliozė – išsprendžiama problema 

Pedikuliozės arba utėlėtumas visad buvo ir yra aktuali problema. Nors „pedikuliozė“ gali reikšti įvairių kūno dalių apsikrėtimą utėlėmis priklausomai nuo jų rūšies, šis žodis dažniausiai vartojamas omenyje turint galvines utėles. Dažniausiai utėlėmis užsikrečiama vaikų kolektyvuose.

Kas yra utėlės?

Ant žmogaus parazituoja trys utėlių rūšys: galvinė utėlė Pediculus humanus capitis, parazituojanti žmogaus galvos plaukuose, drabužinė utėlė Pediculus humanus corporis, parazituojanti žmogaus drabužiuose, gaktinė utėlė Phtyrius pubis, parazituojanti gaktos srities plaukuose.

Galvinė utėlė. Ji yra maždaug sezamo sėklos dydžio, pilkšvos spalvos. Galvinė utėlė maitinasi žmogaus krauju, deda nuo 7 iki 10 kiaušinių per dieną suformuodama glindas, kurias priklijuoja prie plauko arti odos. Užsikrėsti galima tik suaugusiomis utėlėmis. Galvinė utėlė išskirtinai yra žmogaus parazitas. Utėlėmis užsikrečiama ilgalaikio tiesioginio sąlyčio su utėlėmis apsikrėtusiais žmonėmis metu iš galvos į galvą, esant artimam sąlyčiui arba per šukas, plaukų šepečius, kitus plaukų priežiūros reikmenis, keičiantis galvos apdangalais ir kt. Dažnai klaidingai manoma, kad utėlėmis apsikrečiama dėl higienos stokos. Tačiau dažniausiai utėlėtumas paplitęs tarp sveikų 3-10 metų amžiaus vaikų.

Drabužinė utėlė. Ji panaši į galvinę utėlę, tik šiek tiek didesnė. Drabužinės utėlės mėgsta žemesnę nei žmogaus kūno temperatūrą ir deda kiaušinius drabužių raukšlėse, siūlėse. Kiaušinius prilipina prie audinio plaukelių arba prie žmogaus kūno plaukelių, išskyrus galvą. Dažniausiai nakties metu jos nuropoja ant žmogaus odos maitintis. Maitindamosios žmogaus krauju, drabužinės utėlės platina daug žmogui pavojingų ligų sukėlėjų, sukeldamos endokarditą, epideminę šiltinę, recidyvinę šiltinę arba Brill‘o ligą, Volynės ir grįžtamąją karštliges. Drabužinės utėlės plinta per užkrėstus drabužius. Dažniausiai serga benamiai, skurstantys žmonės, asmenys karo lauke, katastrofų, stichinių nelaimių vietose, gyvenantys blogomis sanitarinėmis sąlygomis.

Gaktinė utėlė. Jos išvaizda primena „krabą“ – kūnas yra platesnis ir trumpesnis nei galvinės ar drabužinės utėlės, 1,0–3,0 mm ilgio, didelės priekinės kojos, primenančios žnyples. P. pubis gyvena 1-3 mėnesius, patelės padeda 1-2 kiaušinius per dieną, suformuodama glindas, kurias priklijuoja prie plauko arti odos. Glindos yra 0,8 mm ilgio. Lerva (nimfa) išsivysto iš kiaušinių per 6–10 dienų, subręsta per 10 dienų. Dažniausiai gaktos srities utėlėtumas paplitęs tarp lytiškai aktyvių 14–40 metų amžiaus žmonių. Užsikrečiama lytinių santykių metu arba naudojantis bendrais rankšluosčiais, patalyne.

Kaip užsikrečiama utėlėmis?

Galvos utėlės plinta tiesioginio kontakto (ypač galva su galva) metu su užsikrėtusiuoju. Utėlėmis dažniausiai užsikrečia 3 – 13 m. amžiaus vaikai ir jų šeimos. Mergaitės užsikrečia 2 – 4 kartus dažniau negu berniukai.

Teoriškai utėlėmis galima užsikrėsti daug kur:
• Bendraujant su sergančiu pedikulioze (sportuojant, žaidžiant, linksminantis ir t.t.).
• Dėvint užkrėstus rūbus (kepures, skareles, plaukų juosteles ir kaspinus, paltus, sportinius kostiumus ir kt.).
• Naudojantis užsikrėtusio žmogaus rankšluosčiais, šukomis, šepečiais.
• Artimo sąlyčio metu utėlės gali perropoti nuo vieno žmogaus ant kito.
• Gulint užsikrėtusio žmogaus lovoje, ant čiužinio, ant kilimo ir t.t.

Kaip utėles išnaikinti?

Galvos utėles, jei jų nedaug, galima iššukuoti tankiomis šukomis. Kad būtų lengviau pašalinti glindas, plaukus reikia sudrėkinti šiltu stalo acto tirpalu, o į tankių šukų tarpdančius įdėti siūlą ar susuktos vatos, suvilgytos 5–10 proc. acto tirpalu. Kai utėlių daug – galima nukirpti plaukus arba naudoti vaistus nuo utėlių. Vaistinėse galima įsigyti vaistų ir natūralių preparatų utėlėms ir glindoms naikinti. Plaukus reikia apdoroti pagal vaistų vartojimo instrukcijos rekomendacijas.

Drabužinės utėlės ir jų glindos yra jautrūs karščiui. Todėl jie žūsta skalbiant prie 90° C automatinėse skalbimo mašinose, virinant skalbinius 15 min. 2 proc. sodos tirpale arba lyginant rūbus iš abiejų pusių karšta laidyne. Efektyvus utėlių naikinimo būdas drabužiuose, patalynėje ir kituose minkštuose daiktuose yra kaitinimas specialiuose įrenginiuose (dezinfekcijos kamerose).

Gaktinės utėlės naikinamos tokiais pat metodais ir priemonėmis kaip ir galvinės utėlės. Svarbu, kad jas naikintų lytiniai partneriai tuo pačiu metu. Jei kirkšninės utėlės įsiveisia blakstienose, būtina kreiptis į akių ligų gydytoją. Draudžiama jas naikinti cheminėmis priemonėmis.

Pedikuliozės profilaktika mokyklose

Kaip jau minėta, dažnai utėlėtumo problema iškyla vaikų kolektyvuose. Visgi pasak Kauno miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro specialistas T. Vaičiūno, vaikų ugdymo įstaigose dirbantys visuomenės sveikatos specialistai be tėvų sutikimo nesiryžta tikrinti vaikų, nes tai prieštarauja Paciento teisių ir žalos atlyginimo įstatymui. Taipogi dalis tėvų nesutinka dėl vaikų higieninio patikrinimo mokyklose ir tai iššaukė respublikinio masto utėlėtumo problemą, egzistuojančią jau keleri metai. Medikų nuomone, ikimokyklines ir mokyklines įstaigas lankančių vaikų tėvai turėtų pasirašyti išankstinį sutikimą dėl švaros ir asmens higienos patikrinimo. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė siūlo nelaukti teisės aktų reglamentuojančių spręsti šią problemą, nes turi būti pasiektas bendras tikslas – ne suskaičiuoti utėlėtus vaikus, o suteikti pagalbą utėlėtumu sergančioms šeimoms, per kurias šiais parazitais gali užsikrėsti ir kiti žmonės.

Šiandien yra galiojančios pedikuliozės epidemiologinės priežiūros ir kontrolės metodinės rekomendacijos, kuriose numatytas vaikų profilaktinis patikrinimas dėl utėlių, tai atliekant subtiliai, o nustačius utėlėtumo faktą, vaikas būtų apsaugotas nuo viešo izoliavimo, pažeminimo ar kitų neigiamų pasekmių. Minėtose rekomendacijose pateikiamas pedikuliozės tikrinimų algoritmas, bet jo laikymasis visuomenės sveikatos specialistui tampa komplikuotas. Priežastis – išlieka ta pati, tėvelių sutikimo nebuvimas tikrinti vaiką.

Siekiant pagerinti užkrečiamųjų ligų epidemiologinės priežiūros organizavimą vaikų ugdymo įstaigose, rekomenduojama į mokymo sutartį, be numatytų švietimo santykių tarp mokinio, jo tėvų ar globėjų ir švietimo teikėjo, vykdant sutartus įpareigojimus, įtraukti pagal savo kompetenciją numatomas vykdyti ir užkrečiamųjų ligų profilaktikos bei kontrolės priemones. Laikantis tokių reikalavimų, būtų dar kartą primenama, kad ligonis privalo žinoti ne tik savo teises, bet ir pareigas.

Savo ruožtu, Visuomenės sveikatos priežiūros specialistas, vykdantis veiklą ugdymo įstaigoje, įsipareigoja atlikti ne tik periodinę vaikų apžiūrą dėl pedikuliozės, bet ir aptikęs pirmuosius židinius – nedelsiant reaguoti:

1. Aptikus pedikuliozę, informuojami vaiko tėvai, kad šie neleistų vaiko į mokyklą, kol nebus išgydyta liga. Teikia rekomendacijas kaip turėtų būti vykdomas gydymas
   2. Vaikas priimamas atgal į ugdymo įstaigą tik tuomet, kai vaikas pateikia pažymą (pvz. Iš šeimos gydytojo, ar raštišką tėvų patvirtinimą, kad pedikuliozės nėra, ir kokiu būdu, kokiomis priemonėmis susidorota su utėlėmis) įrodančia utėlėtumo panaikinimą.
   3. Jeigu tėvai, piktybiškai atsisako gydyti vaiko ir nesutinka su esama situacija, visuomenės sveikatos specialistas apie susidariusią padėtį informuoja socialinį darbuotoją, mokyklos administraciją bei vaiko teisių apsaugos instituciją.
   4. Pastebėjus masinį užsikrėtimą mokykloje (pvz. užsikrėtusi visa klasė), surenkama informacija apie sergančius mokinius (Vardas, pavardė, klasė), ir gavus tėvelių sutikimą, apie tai nedelsiant informuojamas Visuomenės sveikatos centras, kad operatyviai būtų stabdomas galimas tolesnis pedikuliozės plitimas ugdymo įstaigoje.